Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 7
*
Prieš mirtį
motina man perdavė
savo maldą,
gelbstinčią nuo visokių bėdų.
Keli trumpi sakiniai
greitakalbe,
jau sąmonei temstant.
Ta malda
jos pačios neišgelbėjo.
Vargas palaužė,
prilenkė ją.
Bet kaip nušvisdavo veidas,
kai šnabždėdavo
savo maldelę,
kokia viltim sužibdavo akys.
Kaip man patikėti
tais žodžiais?
Šventoji Zita
Kokia vargana, kokia sunykus
ta mano šventoji,
tarnų ir tarnaičių globėja,
pusę amžiaus pati ištarnavusi,
ujama, skriaudžiama, pajuokta
ir apvaginta –
viską nuolankiai iškentus.
Drabužis paprastas.
Vienoj rankoj maldaknygė,
kitoj – kepalėlis.
Nedūlanti jau tūkstantis metų
Šv. Frediano bažnyčioje,
Lukoje.
Ko man tavęs paprašyti:
tvermės ar ištvermės?
Kuklaus nuolankumo
ar atkaklumo?
*
Kadaise
Burtė man parideno
kamuolį –
neapglėbiamą,
už mane pačią didesnį.
Paliečiau pirštu –
jis ėmė vyniotis,
nusirito pasišokėdamas.
Sumirgėjo viliojančios spalvos,
gija driekės kaip šilkas.
Kas to kamuolio viduj?
Vijausi klupdama.
Bet kur jis prapuolė?
Ten kažkoks gniutulas:
pilkas, šiurkštus, pakulinis.
Nesigraužk,
tarsi išgirdau Burtės kuždesį,
ir pakuliniu siūlu
galima austi
ir siūti.
*
Važiavom
į raudoną saulėlydį,
užliejusį girią.
Tu pasakei:
kai numirsiu,
sukrausi už kluono,
kur auga čiobreliai,
laužą ir mane sudeginsi.
Širdį persmelkė žaibas,
atsivėrusi smegduobė
tarsi prarijo mane.
Į tokią bėdą
dar nebuvau pakliuvus.
*
Už klojimo
nuo žiemių šono
sukniubus galavos žiema.
Per ilgai užsibuvus.
Per šalta, per tamsi,
tarpais visai praskydus.
Tegul ją galas,
tokia bjauri.
Net Šiaurys,
toks buvęs lipšnus,
paslaugus, ištikimas
nebežiūri ton pusėn.
Kas jai belieka.
Veidu – į samanas,
nagais – į žemę,
su pašalu –
į Dangų.
*
Apsnigtoj pamiškėj – vasara
susuktam šiaudų ritiny.
Pridėk ausį –
vabaliukai krebžda.
*
Išaugo
mūsų gydytas ąžuolas,
iškilo su visais inkilais.
Jau neapkabinu.
Pasiglemžė
mano darželį,
šaknim pasiekė šulinį,
ardo trobos pamatą.
Tegul.
*
Kažkas man atsitiko –
vis labiau gaila laiko:
parduotuvėm, televizoriui,
plepalam, telefonui, laikraščiam
ir net protingom knygom.
Bet negaila čiurliam,
kurie krykšdami
ratais laksto virš kiemo.
Negaila strazdui,
po lietaus švilpaujančiam
eglės viršūnėj.
Keliukui,
baltuojančiam prietemoj.
Negaila mintim,
vis užklystančiom
apie nebūtį.